Sielos esmė yra meilė, dėl to siela visada turi stengtis
grįžti į meilę. Siela negali rasti nei ramybės, nei laimės
kitur. Ji privalo ištirpti meilėje. Jos prigimtis reikalauja
ieškoti Dievo, kuris yra meilė.
ŠV. MATILDA MAGDEBURGIETĖ
Dvasinė pilnatvė pasiekiama evoliucijos būdu. Civilizacijoms – kaip ir atskiriems individams – vystantis ateina laikas, kai gyvybiškai svarbios materialinės egzistencijos problemos jau būna išspręstos, bet siela dar kažko trokšta. Tada fiziniai tikslai civilizacijos nebetenkina. Ji atsiduria kryžkelėje. Neturėdamas prasmingų siekių, žmogus tampa destruktyvus. Kaip gyvatė numeta odą, kad galėtų augti, taip mūsų industrinė civilizacija privalo atsisakyti pernelyg materialistinių nuostatų ir ją dusinti pradedančių ‘išaugtų’ idealų, nes konstruktyvus jų potencialas jau yra išeikvotas.
Kas nemyli, tas nepažino Dievo,
nes Dievas yra meilė.
PIRMASIS JONO LAIŠKAS (l Jn 4,7)
Šie žodžiai mums skamba nežemiškai ir atrodo beveik nesusiję su kasdienybe. Klausiame savęs, koks gali būti ryšys tarp asmeninių santykių ir dieviškumo. Į šį klausimą atsakyčiau taip: tik radę vienybę tarp savęs ir
kitų – visų kitų – randame vienybę su Dievu. Nėra taip, kad pirma pažįstame Dievą, o tik paskui, per kažkokią stebuklingą malonę, pradedame mylėti žmones. Meilė žmonėms ateina pirma. Šia prasme mokytis mylėti yra tas pats, kas praktikuoti religiją. Žmogus, kuriam kitų gerovė aukščiau už savąją, yra religingas, net jeigu jis tai neigtų.
Ydos ir Dorybės 