Šeštasis kelias

Šiandien norėčiau pristatyti savotišką meta-kelią. Priešdėlį “meta“ pasiskolinau iš žodžio “metafizika“ tikėdamasis, kad visur jis reiškia tą patį – “virš“. “Virš-fizikos“, “virš-kelio“ > “virš-kelis“, bet ne > “vieškelis“. Vartydamas daugelį dvasinės literatūros puslapių, anksčiau ar vėliau susiduriu su plačiai paplitusiu “pochuizmo“ fenomenu. Kiekviena religinė ar dvasinė tradicija jį vadina vis kitaip: budizme kalbame apie neprisirišimą (girdėjau net apie atskirą budizmo atšaką – “dzin“ budizmą), Rastafarianizmo požiūrį aiškiausiai apdainavo Bob Marley, krikščionybėje panašių motyvų randu J. Kalvino predestinacijos doktrinoje ir teiginiuose, panašiuose į “Per daug dėl to nepergyvenk, vis tiek anksčiau ar vėliau mirsi.“ Su pastaruoju teiginiu drįstu nesutikti, bet išsamesnę kultūrinių klodų analizė atidedu vėlesniam kartui. Noriu grįžti ir peržvelgti viršmetapoxudzenkeliuką.

Į pagalbą pasitelksiu seną gerą literatūrinę savišvietos priemonę – knygą. Visai neseniai (gal dar tik prieš mėnesį – kitą) Lietuvos knygų lentynose pasirodė naują dvasingumo kryptį propaguojantis leidinys. Žinoma, kalbu apie John C. Parkin knygą “f**k it. The ultimate spiritual way“. Žemiau pateikiu knygos apipavidalinimą.

fuck it knygos viršeliai

Pavadinimas mane iškart užkabino, viršelio dizainas – įkvėpė ir pakylėjo, o pirmieji puslapiai privertė gerokai susimąstyti. Ilgai savo pavargusioje galvelėje dėliojau mintis ir svarsčiau, kaip geriau ir tinkamiau pristatyti tiek mano minimą knygą, tiek pačią šeštojo kelio / pochuizmo esmę. Galų gale priėjau prie išvados: “Koks skirtumas?“ Iš tikrųjų, koks skirtumas? Pristatyk ir tiek. Būtent tuomet patyriau nušvitimą ir suvokiau knygos esmę. Šeštasis kelias skamba taip: “Tavo gyvenimas – ne Tavo reikalas.“ Paprasčiau kalbant – “Kam nervintis dėl to, kas vyksta Tavo gyvenime, jei galima tiesiog gyventi?“ Įsisąmoninus pirmąją tiesą, visa kančia ir frustracijos jausmas paprasčiausiai išnyks iš Jūsų gyvenimo. To šiandien ir linkiu! 🙂

Penktasis kelias

Penktajame kelyje reikia klausyti Budos išminties. Ar kas nors yra girdėjęs apie piktą, susikrimtusį, besinervinantį dėl ilgo lietaus, dėl per karštos vasaros ar dėl užknisančio darbo Budą? Ne? Tai tuomet klausykit.

Kaip valstietis kasa griovius, kad sudrėkintų laukus,
kaip lankininkas kreipia strėlę į taikinį,
o dailidė iš medžio drožia norimų formų,
taip išmintingas žmogus keičiasi.
BUDA

Garbė žmogiškajai būtybei, nes ji geba keistis. Buda ne veltui vadinamas Gailiaširdžiu – jis kiekvienam suteikia vilties. Jis nesako, kad žmonės, kurių bloga praeitis, nieko gero nebegali tikėtis. Buda sako, kad ir kokia būtų mūsų praeitis ar dabartis, dangus nesiliauja švietęs, nes mes galime keistis. Buda mus kviečia būti gerais dailidėmis. Žmogaus sąmonę –
kaip medžio gabalą – galime formuoti taip, kaip norime. Kaip dailidė drožia medį, kad iš jo padarytų gražų namą ar baldą, taip mes pagal savo norą galime kurti trokštamas dvasios būsenas ir elgsenas: meilę, išmintį, ramybę, kantrybę, ištikimybę, entuziazmą, džiaugsmą.

Taigi nėra tokių ydų, tokio niekingo žmogaus, kuris savo valia negalėtų persiimti dorybėmis ir kurti savo kelią į laimę. Žinoma, pirmiausia reikia atsisakyti ydų: niurzgėjimo, nepasitenkinimo, prisirišimo prie daiktų, perdėto svarbos jausmo ir manymo, kad pasaulis sukasi tik apie mus (šis jausmas mums neleidžia bandyti, pernelyg bijome suklysti). Reikia nusiteikti lengvam gyvenimui, o tuomet lengvai pakreipti strėlę į taikinį.

Buda

Pirmasis kelias

Kaip ir praeitą kartą, jei nori šiek tiek literatūrinio konteksto, rekomenduoju pasiskaityti skiltį “Apie Mane“ ir pirmąjį tinklaraščio įrašą – “108 keliai į laimę“. Trumpai pagrindęs savo psueodmatematinę logiką, daugiau nebevyniosiu žodžių į vatą, ir pamažu – žingsnelis po žingsnelio – pristatinėsiu mistinius kelius į laimę. Tikiuosi, jog darbų eigoje paaiškės, kad nieko perdėm mistiško tuose keliuose nėra – jie visai paprasti, prieinami visiems (Note to self: šioje vietoje buvo labai keistas typo – “vienam“). Na, bet čia jau – žvilgsnis į ateitį. Grįžkime prie dabarties.

Ydos ir dorybės

7 gražiausių dorybių ir 7 pavojingiausių ydų įsisamoninimo kelias

Pradėsiuo nuo ydų ir dorybių apžvalgos. Pasak Bažnyčios, jų yra po septynias:

7 gražiausios dorybės – Nuolankumas, Dosnumas, Skaistumas, Romumas, Meilingumas, Saikingumas, Uolumas.

7 pavojingiausios ydos – Puikybė, Gobšumas, Gašlumas, Rūstumas, Pavydas, Rajumas, Tingumas.

Įsisąmoninęs – tai yra, pažinęs savyje – visas gražiausias dorybes ir pavojingiausias ydas, pasieksi gerokai aukštesnį Laisvės, Spontaniškumo ir Ramybės gyvenime lygį. Šioje vietoje man labai knieti pasakyti, jog visą tai atlikęs pasieksi absoliučia Laisvę, tačiau tam reikalingas papildomas žingsnis – ego ištirpimas. Apie nesavastingumą (aka ego mirtį / ego ištirpimą) tektų rašyti labai ilgai ir gilintis į savotišką transcendentinę ezoteriką. Vargu ar tai šiuo metu prasminga. Grįžkime atgal truputį.

Rezultatai – aiškūs, bet kaip gi tas dorybes ir ydas įsisąmoninti? Tam pasitarnaus paprasčiausia savistaba. Tapkite savo paties tyrimų objektu, leiskite Jūsų protui iškelti klausimus apie savę patį. Norėdami pagilinti patirtis, pradėkite medituoti. DIenoraščio rašymas, susitelkiant ties šių būdo savybių pasireiškimu kiekvieną dieną – ypatingai stiprus pagalbos šaltinis.

Jei norite papildomų dvasingumo taškų, patirkite, jog ypatingo skirtumo tarp ydų ir dorybių nėra. Nuolankumas yra puikybė, o puikybė yra nuolankos; ir viena ir kita nėra nei viena nei kita. Čia pabrėžiu žodį patirkite – vien proto padiktuotų fokusų tikriausiai nepakaks. 🙂

Ką gi, manau, ateinančiais metais tikrai turėsite ką veikti. O kol dvasiškai daugelis dar snaudžiame, palinkėkime vieni kitiems palaimingų Naujųjų Metų!

 Linksmų ir tyrų Naujųjų Metų!