Mokytojas Ekhartas: kiekviename iš mūsų yra Dievo sėkla

Mokytojas Ekhartas teigė, kad išorinių paskatų nulemti veiksniai nepriartina prie Dievo ir yra negyvybingi. Tikrąją veiksmų vertę lemia išimtinai veikiančiojo intencijos: ne darbai mus pašventina, o mes turime juos pašventinti. Pasak Ekharto, tyros širdies žmogus Dievą visada turi savo širdyje.

Tikrasis tikėjimas neturi nieko bendro su troškimu palenkti Dievą sau, viliantis jo palankumo, tarsi Jis būtų visokių gėrybių ekonomas. Dievo ieškoma dėl jo paties. Jis mylimas nesuinteresuota, jokio atlygio nežadančia meile. Tą patį galima pasakyti ir apie gėrį, teisingumą ir tiesą. Dievas nėra minipaskola.lt/, kuri tiesiog duoda, Dievas labiau yra tas, kuris suteikia kraitį, o mes jį turime gausinti..

Kiekviename mūsų yra Dievo sėkla. Jei ją puoselėsime,
elgdamiesi kaip išmintingas ir darbštus valstietis,
išjos išaugs Dievas – juk tai jo sėkla –
ir duos dieviškos prigimties vaisių.
Kaip iš kriaušės sėklos išauga kriaušė, iš riešuto sėklos –
riešutmedis, taip iš Dievo sėklos išauga Dievas.
MOKYTOJAS EKHARTAS

Gerumo ir kūrybiškumo sėklą nešiojasi kiekvienas žmogus. Mums nereikia šios sėklos sėti, nes ji jau yra mumyse. Ji gali tarpti visur: ir šalto klimato Dakotoje, ir karštajame Mirties slėnyje. Nesvarbu, kokia buvo jūsų praeitis, kiek klaidų padarėte, Dievo sėkla glūdi jumyse nepaliesta.

Kai pagaliau imamės jos ieškoti, randame užgožtą „piktžolių“ – baimės ir pykčio – kartais net „usnių“, kuriomis vadinu gobšumą. Nenusiminkite. Kai tik liausitės laistyti, piktžolės nuvys ir galiausiai virs trąša, padėsiančia Dievo sėklai suvešėti. Puoselėkite šią sėklą, ir iš jos išaugs stiprus meilę ir paslaugumą spinduliuojantis Dievo medis.

Eckhart

Penktasis kelias

Penktajame kelyje reikia klausyti Budos išminties. Ar kas nors yra girdėjęs apie piktą, susikrimtusį, besinervinantį dėl ilgo lietaus, dėl per karštos vasaros ar dėl užknisančio darbo Budą? Ne? Tai tuomet klausykit.

Kaip valstietis kasa griovius, kad sudrėkintų laukus,
kaip lankininkas kreipia strėlę į taikinį,
o dailidė iš medžio drožia norimų formų,
taip išmintingas žmogus keičiasi.
BUDA

Garbė žmogiškajai būtybei, nes ji geba keistis. Buda ne veltui vadinamas Gailiaširdžiu – jis kiekvienam suteikia vilties. Jis nesako, kad žmonės, kurių bloga praeitis, nieko gero nebegali tikėtis. Buda sako, kad ir kokia būtų mūsų praeitis ar dabartis, dangus nesiliauja švietęs, nes mes galime keistis. Buda mus kviečia būti gerais dailidėmis. Žmogaus sąmonę –
kaip medžio gabalą – galime formuoti taip, kaip norime. Kaip dailidė drožia medį, kad iš jo padarytų gražų namą ar baldą, taip mes pagal savo norą galime kurti trokštamas dvasios būsenas ir elgsenas: meilę, išmintį, ramybę, kantrybę, ištikimybę, entuziazmą, džiaugsmą.

Taigi nėra tokių ydų, tokio niekingo žmogaus, kuris savo valia negalėtų persiimti dorybėmis ir kurti savo kelią į laimę. Žinoma, pirmiausia reikia atsisakyti ydų: niurzgėjimo, nepasitenkinimo, prisirišimo prie daiktų, perdėto svarbos jausmo ir manymo, kad pasaulis sukasi tik apie mus (šis jausmas mums neleidžia bandyti, pernelyg bijome suklysti). Reikia nusiteikti lengvam gyvenimui, o tuomet lengvai pakreipti strėlę į taikinį.

Buda

Pirmasis kelias

Kaip ir praeitą kartą, jei nori šiek tiek literatūrinio konteksto, rekomenduoju pasiskaityti skiltį “Apie Mane“ ir pirmąjį tinklaraščio įrašą – “108 keliai į laimę“. Trumpai pagrindęs savo psueodmatematinę logiką, daugiau nebevyniosiu žodžių į vatą, ir pamažu – žingsnelis po žingsnelio – pristatinėsiu mistinius kelius į laimę. Tikiuosi, jog darbų eigoje paaiškės, kad nieko perdėm mistiško tuose keliuose nėra – jie visai paprasti, prieinami visiems (Note to self: šioje vietoje buvo labai keistas typo – “vienam“). Na, bet čia jau – žvilgsnis į ateitį. Grįžkime prie dabarties.

Ydos ir dorybės

7 gražiausių dorybių ir 7 pavojingiausių ydų įsisamoninimo kelias

Pradėsiuo nuo ydų ir dorybių apžvalgos. Pasak Bažnyčios, jų yra po septynias:

7 gražiausios dorybės – Nuolankumas, Dosnumas, Skaistumas, Romumas, Meilingumas, Saikingumas, Uolumas.

7 pavojingiausios ydos – Puikybė, Gobšumas, Gašlumas, Rūstumas, Pavydas, Rajumas, Tingumas.

Įsisąmoninęs – tai yra, pažinęs savyje – visas gražiausias dorybes ir pavojingiausias ydas, pasieksi gerokai aukštesnį Laisvės, Spontaniškumo ir Ramybės gyvenime lygį. Šioje vietoje man labai knieti pasakyti, jog visą tai atlikęs pasieksi absoliučia Laisvę, tačiau tam reikalingas papildomas žingsnis – ego ištirpimas. Apie nesavastingumą (aka ego mirtį / ego ištirpimą) tektų rašyti labai ilgai ir gilintis į savotišką transcendentinę ezoteriką. Vargu ar tai šiuo metu prasminga. Grįžkime atgal truputį.

Rezultatai – aiškūs, bet kaip gi tas dorybes ir ydas įsisąmoninti? Tam pasitarnaus paprasčiausia savistaba. Tapkite savo paties tyrimų objektu, leiskite Jūsų protui iškelti klausimus apie savę patį. Norėdami pagilinti patirtis, pradėkite medituoti. DIenoraščio rašymas, susitelkiant ties šių būdo savybių pasireiškimu kiekvieną dieną – ypatingai stiprus pagalbos šaltinis.

Jei norite papildomų dvasingumo taškų, patirkite, jog ypatingo skirtumo tarp ydų ir dorybių nėra. Nuolankumas yra puikybė, o puikybė yra nuolankos; ir viena ir kita nėra nei viena nei kita. Čia pabrėžiu žodį patirkite – vien proto padiktuotų fokusų tikriausiai nepakaks. 🙂

Ką gi, manau, ateinančiais metais tikrai turėsite ką veikti. O kol dvasiškai daugelis dar snaudžiame, palinkėkime vieni kitiems palaimingų Naujųjų Metų!

 Linksmų ir tyrų Naujųjų Metų!