Mintys apie gyvenimą

Mintys apie gyvenimą

Kai mėginame ką nors iš visumos išskirti, pamatome, kad tas dalykas yra su viskuo visatoje susijęs. Šis John Muir sakinys mane paskatino tinklaraštyje parašyti tema Mintys apie gyvenimą. Į pasaulį žiūrime nauju – dvasiniu – žvilgsniu, suvokiame, kad tai yra Dievo pakrantė, Dievo vande­nynas, Dievo pasaulis. O mes – šio meilės vandenyno, kuris yra Dievas, bangos. Mes nesame atskirti vienas nuo kito: visi egzistuojame kaip šios jūros dalis, šio begalinio van­denyno bangelė. Tada viską – jūros bangas, dangaus šviesą, virš putojančių bangų purslų sklandančius paukščius, bė­giojančius šunis, žaidžiančius vaikus, smėlio skleidžiamą šilumą – matome kaip viena. Neįmanoma šios patirties apibūdinti žodžiais, bet kiek­vienas, bandęs tai išgyventi, sako pajutęs gilų bendrystės su visa kūrinija – pradedant nuo mažyčio krantinio tilviko ir baigiant milžiniškais jūrų gelmių gyvūnais – jausmą. Šios mintys apie gyvenimą gali pakeisti jūsų pasaulėžiūrą – kiekvieną kartą, kiekvieną dieną turite galvoti apie Dievo šilumą ir apie savo atsakomybę prieš kitus, silpnesnius. Rūpinkitės gyvūnais, augalais, nes ne tik jūsų gyvybė yra brangi šiam pasauliui. Gyvenkite darniai ir nelieskite to, ko jums nereikia.

Sielos esmė yra meilė, Dievas yra meilė

Sielos esmė yra meilė, dėl to siela visada turi stengtis
grįžti į meilę. Siela negali rasti nei ramybės, nei laimės
kitur. Ji privalo ištirpti meilėje. Jos prigimtis reikalauja
ieškoti Dievo, kuris yra meilė.
ŠV. MATILDA MAGDEBURGIETĖ

Dvasinė pilnatvė pasiekiama evoliucijos būdu. Civilizacijoms – kaip ir atskiriems individams – vystantis ateina laikas, kai gyvybiškai svarbios materialinės egzistencijos problemos jau būna išspręstos, bet siela dar kažko trokšta. Tada fiziniai tikslai civilizacijos nebetenkina. Ji atsiduria kryžkelėje. Neturėdamas prasmingų siekių, žmogus tampa destruktyvus. Kaip gyvatė numeta odą, kad galėtų augti, taip mūsų industrinė civilizacija privalo atsisakyti pernelyg materialistinių nuostatų ir ją dusinti pradedančių ‘išaugtų’ idealų, nes konstruktyvus jų potencialas jau yra išeikvotas.

Kas nemyli, tas nepažino Dievo,
nes Dievas yra meilė.
PIRMASIS JONO LAIŠKAS (l Jn 4,7)

Šie žodžiai mums skamba nežemiškai ir atrodo beveik nesusiję su kasdienybe. Klausiame savęs, koks gali būti ryšys tarp asmeninių santykių ir dieviškumo. Į šį klausimą atsakyčiau taip: tik radę vienybę tarp savęs ir
kitų – visų kitų – randame vienybę su Dievu. Nėra taip, kad pirma pažįstame Dievą, o tik paskui, per kažkokią stebuklingą malonę, pradedame mylėti žmones. Meilė žmonėms ateina pirma. Šia prasme mokytis mylėti yra tas pats, kas praktikuoti religiją. Žmogus, kuriam kitų gerovė aukščiau už savąją, yra religingas, net jeigu jis tai neigtų.

saint-john-the-apostle

Mokytojas Ekhartas: kiekviename iš mūsų yra Dievo sėkla

Mokytojas Ekhartas teigė, kad išorinių paskatų nulemti veiksniai nepriartina prie Dievo ir yra negyvybingi. Tikrąją veiksmų vertę lemia išimtinai veikiančiojo intencijos: ne darbai mus pašventina, o mes turime juos pašventinti. Pasak Ekharto, tyros širdies žmogus Dievą visada turi savo širdyje.

Tikrasis tikėjimas neturi nieko bendro su troškimu palenkti Dievą sau, viliantis jo palankumo, tarsi Jis būtų visokių gėrybių ekonomas. Dievo ieškoma dėl jo paties. Jis mylimas nesuinteresuota, jokio atlygio nežadančia meile. Tą patį galima pasakyti ir apie gėrį, teisingumą ir tiesą. Dievas nėra minipaskola.lt/, kuri tiesiog duoda, Dievas labiau yra tas, kuris suteikia kraitį, o mes jį turime gausinti..

Kiekviename mūsų yra Dievo sėkla. Jei ją puoselėsime,
elgdamiesi kaip išmintingas ir darbštus valstietis,
išjos išaugs Dievas – juk tai jo sėkla –
ir duos dieviškos prigimties vaisių.
Kaip iš kriaušės sėklos išauga kriaušė, iš riešuto sėklos –
riešutmedis, taip iš Dievo sėklos išauga Dievas.
MOKYTOJAS EKHARTAS

Gerumo ir kūrybiškumo sėklą nešiojasi kiekvienas žmogus. Mums nereikia šios sėklos sėti, nes ji jau yra mumyse. Ji gali tarpti visur: ir šalto klimato Dakotoje, ir karštajame Mirties slėnyje. Nesvarbu, kokia buvo jūsų praeitis, kiek klaidų padarėte, Dievo sėkla glūdi jumyse nepaliesta.

Kai pagaliau imamės jos ieškoti, randame užgožtą „piktžolių“ – baimės ir pykčio – kartais net „usnių“, kuriomis vadinu gobšumą. Nenusiminkite. Kai tik liausitės laistyti, piktžolės nuvys ir galiausiai virs trąša, padėsiančia Dievo sėklai suvešėti. Puoselėkite šią sėklą, ir iš jos išaugs stiprus meilę ir paslaugumą spinduliuojantis Dievo medis.

Eckhart