Sielos esmė yra meilė, Dievas yra meilė

Sielos esmė yra meilė, dėl to siela visada turi stengtis
grįžti į meilę. Siela negali rasti nei ramybės, nei laimės
kitur. Ji privalo ištirpti meilėje. Jos prigimtis reikalauja
ieškoti Dievo, kuris yra meilė.
ŠV. MATILDA MAGDEBURGIETĖ

Dvasinė pilnatvė pasiekiama evoliucijos būdu. Civilizacijoms – kaip ir atskiriems individams – vystantis ateina laikas, kai gyvybiškai svarbios materialinės egzistencijos problemos jau būna išspręstos, bet siela dar kažko trokšta. Tada fiziniai tikslai civilizacijos nebetenkina. Ji atsiduria kryžkelėje. Neturėdamas prasmingų siekių, žmogus tampa destruktyvus. Kaip gyvatė numeta odą, kad galėtų augti, taip mūsų industrinė civilizacija privalo atsisakyti pernelyg materialistinių nuostatų ir ją dusinti pradedančių ‘išaugtų’ idealų, nes konstruktyvus jų potencialas jau yra išeikvotas.

Kas nemyli, tas nepažino Dievo,
nes Dievas yra meilė.
PIRMASIS JONO LAIŠKAS (l Jn 4,7)

Šie žodžiai mums skamba nežemiškai ir atrodo beveik nesusiję su kasdienybe. Klausiame savęs, koks gali būti ryšys tarp asmeninių santykių ir dieviškumo. Į šį klausimą atsakyčiau taip: tik radę vienybę tarp savęs ir
kitų – visų kitų – randame vienybę su Dievu. Nėra taip, kad pirma pažįstame Dievą, o tik paskui, per kažkokią stebuklingą malonę, pradedame mylėti žmones. Meilė žmonėms ateina pirma. Šia prasme mokytis mylėti yra tas pats, kas praktikuoti religiją. Žmogus, kuriam kitų gerovė aukščiau už savąją, yra religingas, net jeigu jis tai neigtų.

Mokytojas Ekhartas: kiekviename iš mūsų yra Dievo sėkla

Mokytojas Ekhartas teigė, kad išorinių paskatų nulemti veiksniai nepriartina prie Dievo ir yra negyvybingi. Tikrąją veiksmų vertę lemia išimtinai veikiančiojo intencijos: ne darbai mus pašventina, o mes turime juos pašventinti. Pasak Ekharto, tyros širdies žmogus Dievą visada turi savo širdyje.

Tikrasis tikėjimas neturi nieko bendro su troškimu palenkti Dievą sau, viliantis jo palankumo, tarsi Jis būtų visokių gėrybių ekonomas. Dievo ieškoma dėl jo paties. Jis mylimas nesuinteresuota, jokio atlygio nežadančia meile. Tą patį galima pasakyti ir apie gėrį, teisingumą ir tiesą. Dievas nėra minipaskola.lt/, kuri tiesiog duoda, Dievas labiau yra tas, kuris suteikia kraitį, o mes jį turime gausinti..

Kiekviename mūsų yra Dievo sėkla. Jei ją puoselėsime,
elgdamiesi kaip išmintingas ir darbštus valstietis,
išjos išaugs Dievas – juk tai jo sėkla –
ir duos dieviškos prigimties vaisių.
Kaip iš kriaušės sėklos išauga kriaušė, iš riešuto sėklos –
riešutmedis, taip iš Dievo sėklos išauga Dievas.
MOKYTOJAS EKHARTAS

Gerumo ir kūrybiškumo sėklą nešiojasi kiekvienas žmogus. Mums nereikia šios sėklos sėti, nes ji jau yra mumyse. Ji gali tarpti visur: ir šalto klimato Dakotoje, ir karštajame Mirties slėnyje. Nesvarbu, kokia buvo jūsų praeitis, kiek klaidų padarėte, Dievo sėkla glūdi jumyse nepaliesta.

Kai pagaliau imamės jos ieškoti, randame užgožtą „piktžolių“ – baimės ir pykčio – kartais net „usnių“, kuriomis vadinu gobšumą. Nenusiminkite. Kai tik liausitės laistyti, piktžolės nuvys ir galiausiai virs trąša, padėsiančia Dievo sėklai suvešėti. Puoselėkite šią sėklą, ir iš jos išaugs stiprus meilę ir paslaugumą spinduliuojantis Dievo medis.

Raktas į laimę – meilė ir dėmesys

Kiekvienas paprastas poelgis yra nuostabus, jei jį lydi meilė. Taip sakė PERCY BYSSHE SHELLEY. Jis teigė:

Išmokime sutelkti visą dėmesį į tai, ką darome, ypač bendraudami su žmonėmis. Kitaip vargu ar galime parodyti jiems meilę. Kai mūsų dėmesys nešokinėja nuo vieno dalyko prie kito, o skiriamas asmeniui, su kuriuo esame, – netgi jei jo nuomonė apie mokesčių reformą arba prancūzų kalbos gramatikos ypatybes yra kitokia negu mūsų, – nuobodulys iš mūsų santykių dingsta. Žmonės, su kuriais bendraujame, nėra nuobodūs: mes esame nuobodūs, kai mūsų dėmesys klaidžioja. Kai su žmogumi elgiamės dėmesingai, tai prilygsta sakymui: „Jūs man svarbus. Aš gerbiu jus.“

Su meile sutikite kiekvieną žmogų. Tada neliks bedugnės tarp „aš“ ir „tu“. To siekia visos religijos. Tai yra ANANDAMAYI  MA mintis. Ji sakė:

Meilė yra menas, kurio galime išmokti. Yra daug kitų naudingų, net būtinų menų, bet žmogui nėra nieko svarbesnio kaip išmokti mylėti. Visų religijų šventieji ir mistikai mums skelbia, kad gyvenime svarbiausia yra rasti begalinės meilės šaltinį ir skleisti meilę kasdien. Be meilės gyvenimas yra tuščias ir beprasmis.

Vienintelis kelias, vedantis į pilnatvę, troškimų išsipildymą ir į siekį padovanoti gyvenimą pasauliui, yra dieviškojo AŠ realizavimas. Tik taip atversime meilės vartus. Įsivaizduoti, kaip plačiai ir stipriai gebame mylėti, padeda suvokimas,
kad ši dieviška kibirkštis rusena kiekvienoje būtybėje.

Aštuntasis kelias

“Listen, I’ve been thinking…“ Taip dažniausiai prasideda visokie nemalonūs pokalbiai. Aš tikrai daug galvojau (aš dažnai pernelyg daug galvoju), bet tikiuosi, jog šis pokalbis Tau nepasirodys nemalonus. Man sunku matyti Tave liūdną ir kenčiančią. Dar sunkiau nežinoti, kaip padėti. Todėl nusprendžiau teisiog pabūti su Tavimi liūdesyje ir tame liūdesyje (hopefully) įlieti dalelę vilties.

Čia keletas eilėraščių. Parinkau du ar tris, kuriuos rašiau vienu iš trijų atvejų: a) labai didelioje kančioje; b) jausdamas artėjantį atkrytį; c) atsigavęs po žiauraus persivalgymo. Jie truputį tamsesni nei lig šiol Tau rodžiau, bet juose yra Vilties. Kiekvienoje tamsoje yra visų pirma šviesos galimybė, o po to – ir pati Šviesa. 🙂 Paskaityk, gal pajausi ką bendro.

Illuminated cupcakes

Eating is overrated –

In search of

Lost dreams

That will, eventually,

Get deflated.

~

Feelings kneel to saturation –

A touch too much,

Another tiny bit

Of not enough,

Not quite enough,

Another touch too much.

~

But somewhere hidden,

Deep in the smoldering crossing’s

Introspected intersection –

Life awaits.

~

Full of dreams,

Of love,

Of feelings,

Full of saturation.

~

Of hope to hope and hopefully

Transcendant.

Čia buvo (c) variantas – po maistinio atkryčio. Kitas – apie ligą (kovą su).

7 minutes of serenity

My illness is the refuge

I take place in –

The solace of

A lonely shoelace.

A place where nothing’s

left but right,

A place where everything’s

contrite.

~

The ways in which she speaks to me,

repressed obsessively,

contested thoroughly,

triangulated quantumly –

Completes my faith in destiny

the way an Elohim just might.

~

…

~

Put forth the shattered pieces

of what you once held dear:

on pub display,

for public hearing,

Recovery –

is not the same

as Healing.

Ir trečias – truputį random, truputį lietuviškas, bet man suteikia ramybės, kai būna sunku. Minimalizmas. Kartais tikrai mėgstu minimalizmą. Ir žodžių žaismą.

=’)

Visa tave gina,

Visata ramina.

Take care, dear friend! Palaikau ir tikiuosi, kad greit pralinksmėsi! 🙂 Jeigu ką, visada yra Planas B. 😛

Septintasis kelias

M. Gandis yra viena ryškiausių XX a. figūrų, sugebėjusi suderinti dvasingumą, politinį įžvalgumą ir moralę, sutaikyti priešingų požiūrių žmones. Jo vaidmuo ypač ženklus didžiausiose XX a. revoliucijose: prieš rasizmą, kolonializmą ir prievartą. M. Gandžio pavyzdys įkvėpė nesmurtinius judėjimus JAV (M. L. Kingas) ir kitose šalyse, taikias revoliucijas Vidurio ir Rytų Europoje.

Žmogus yra didis ne tiek dėl to, kad geba
keisti pasaulį, – tai tėra šio „atomo amžiaus“ mitas, –
kiek dėl to, kad geba keistis.
MAHATMA GANDHI

Jei turime kokią nors ryškią ydą, gyvenimas visada randa būdą įstumti mus į situaciją, kurioje yra daugybė progų mėginti su ja kovoti. Pavyzdžiui, greitai supykstančiam vyriškiui dėl keistai susiklosčiusių aplinkybių tenka dirbti su vienaip ar kitaip jį erzinančiais bendradarbiais, smaližei moteriai – pyragaičių kepykloje.

Amžinybės žvilgsniu žvelgiant tokie sutapimai mums gali atrodyti atsitiktiniai, bet tik tol, kol suvokiame, kokias didžiules galimybes jie atveria. Gana dažnai galima pastebėti, kad vidinį poreikį augti atitinka mus supančios išorinės aplinkybės. Atrodo, kad už viso to slypi Mokytojo ranka, vėl ir vėl bloškianti mus į tą pačią nemalonią situaciją, kol galiausiai mes ištariame: „Gerai. Pasiduodu. Pasitaisysiu, jei jūs taip primygtinai reikalaujate.“ Tai viskas, ko iš mūsų norima. Kai tik mes apsisprendžiame išsivaduoti iš senųjų spąstų, nustembame pamatę, kaip greitai pradeda keistis aplinkybės ir mums atsiveria nauji keliai.

Šeštasis kelias

Šiandien norėčiau pristatyti savotišką meta-kelią. Priešdėlį “meta“ pasiskolinau iš žodžio “metafizika“ tikėdamasis, kad visur jis reiškia tą patį – “virš“. “Virš-fizikos“, “virš-kelio“ > “virš-kelis“, bet ne > “vieškelis“. Vartydamas daugelį dvasinės literatūros puslapių, anksčiau ar vėliau susiduriu su plačiai paplitusiu “pochuizmo“ fenomenu. Kiekviena religinė ar dvasinė tradicija jį vadina vis kitaip: budizme kalbame apie neprisirišimą (girdėjau net apie atskirą budizmo atšaką – “dzin“ budizmą), Rastafarianizmo požiūrį aiškiausiai apdainavo Bob Marley, krikščionybėje panašių motyvų randu J. Kalvino predestinacijos doktrinoje ir teiginiuose, panašiuose į “Per daug dėl to nepergyvenk, vis tiek anksčiau ar vėliau mirsi.“ Su pastaruoju teiginiu drįstu nesutikti, bet išsamesnę kultūrinių klodų analizė atidedu vėlesniam kartui. Noriu grįžti ir peržvelgti viršmetapoxudzenkeliuką.

Į pagalbą pasitelksiu seną gerą literatūrinę savišvietos priemonę – knygą. Visai neseniai (gal dar tik prieš mėnesį – kitą) Lietuvos knygų lentynose pasirodė naują dvasingumo kryptį propaguojantis leidinys. Žinoma, kalbu apie John C. Parkin knygą “f**k it. The ultimate spiritual way“. Žemiau pateikiu knygos apipavidalinimą.

Pavadinimas mane iškart užkabino, viršelio dizainas – įkvėpė ir pakylėjo, o pirmieji puslapiai privertė gerokai susimąstyti. Ilgai savo pavargusioje galvelėje dėliojau mintis ir svarsčiau, kaip geriau ir tinkamiau pristatyti tiek mano minimą knygą, tiek pačią šeštojo kelio / pochuizmo esmę. Galų gale priėjau prie išvados: “Koks skirtumas?“ Iš tikrųjų, koks skirtumas? Pristatyk ir tiek. Būtent tuomet patyriau nušvitimą ir suvokiau knygos esmę. Šeštasis kelias skamba taip: “Tavo gyvenimas – ne Tavo reikalas.“ Paprasčiau kalbant – “Kam nervintis dėl to, kas vyksta Tavo gyvenime, jei galima tiesiog gyventi?“ Įsisąmoninus pirmąją tiesą, visa kančia ir frustracijos jausmas paprasčiausiai išnyks iš Jūsų gyvenimo. To šiandien ir linkiu! 🙂

Penktasis kelias

Penktajame kelyje reikia klausyti Budos išminties. Ar kas nors yra girdėjęs apie piktą, susikrimtusį, besinervinantį dėl ilgo lietaus, dėl per karštos vasaros ar dėl užknisančio darbo Budą? Ne? Tai tuomet klausykit.

Kaip valstietis kasa griovius, kad sudrėkintų laukus,
kaip lankininkas kreipia strėlę į taikinį,
o dailidė iš medžio drožia norimų formų,
taip išmintingas žmogus keičiasi.
BUDA

Garbė žmogiškajai būtybei, nes ji geba keistis. Buda ne veltui vadinamas Gailiaširdžiu – jis kiekvienam suteikia vilties. Jis nesako, kad žmonės, kurių bloga praeitis, nieko gero nebegali tikėtis. Buda sako, kad ir kokia būtų mūsų praeitis ar dabartis, dangus nesiliauja švietęs, nes mes galime keistis. Buda mus kviečia būti gerais dailidėmis. Žmogaus sąmonę –
kaip medžio gabalą – galime formuoti taip, kaip norime. Kaip dailidė drožia medį, kad iš jo padarytų gražų namą ar baldą, taip mes pagal savo norą galime kurti trokštamas dvasios būsenas ir elgsenas: meilę, išmintį, ramybę, kantrybę, ištikimybę, entuziazmą, džiaugsmą.

Taigi nėra tokių ydų, tokio niekingo žmogaus, kuris savo valia negalėtų persiimti dorybėmis ir kurti savo kelią į laimę. Žinoma, pirmiausia reikia atsisakyti ydų: niurzgėjimo, nepasitenkinimo, prisirišimo prie daiktų, perdėto svarbos jausmo ir manymo, kad pasaulis sukasi tik apie mus (šis jausmas mums neleidžia bandyti, pernelyg bijome suklysti). Reikia nusiteikti lengvam gyvenimui, o tuomet lengvai pakreipti strėlę į taikinį.

Antras, trečias, ir ketvirtas Keliai

Pamenate žymiąją mano pseudomatematinę logiką? Šį kartą ji sugrįžo. Tik šį kartą, ji yra kiek geriau nusiteikusi ir nori man (mums) padėti. Žinote, ką supratau? Jeigu taip ir toliau, du kartus per mėnesį rašysiu po viena tinklaraščio įrašą, tai visus 108-is kelius į laimę spėsiu aprašyti maždaug per ketverius metus. Sorry brolyčiai, tiek laiko tikrai neturiu. 🙂 Todėl bandysiu truputį išsijudinti, imti žąsį už ragų (say what?), įjungti penkiskart daugiau arkliogalvalandžių ir kiekviename įraše pateikti bent po keletą skirtingų, vienas už kitą įdomesnių, malonesnių ir visaip kitaip kokybiškesnių kelių į Laisvę, Laimę ir Troškimo išsipildymą. Pasiruošę? Pradedam! 🙂

• Kelias numeris du – Dievo įsikišimas (Malonė). Ne, kalbu ne apie Karl’ą Malonę. 🙂 Nors šiokių tokių paralelių šiame sąsąjų labirinte yra. Vis tik, kartais mes gauname dovanų. Gražiausia – tai, jog net nėra būtina jų nusipelnyti. Tiesiog gauname su kaupu. Tuomet natūraliai nušvintame, nubundame, išgražėjame ir tampame sklidini Meilės ir Dievo artumo. Žinoma, Malonei galima pasiruošti: kasdienė malda, meditacija, savistaba, darbas su savimi ir geri darbai kitiems – visa tai padeda. Tačiau Malonės negalima “išprievartauti“.
• Kelias numeris trys – Tiesioginis gnostinis patyrimas. Šį kartą mano Širdis ir Protas krypsta labiau į ezoterines ir dvasines plotmes. Ką gi, manau, nereikia tam priešintis – belieka palaimingai tam atsiduoti. Kalbu apie savo minčių srautą, ne apie gnoseologiją. Siekiant šių “mistinių“, “uždraustų“ žinių, teks gerokai paplušėti. Tiesa, šiais beribės informacijos laikais visi keliai atviri, knygynų ir bibliotekų lentynos apsčiai gausiai apstatytos įvairiomis ezoterines dvasingumo tiesas ir praktikas skleidžiančiomis knygomis. Beliko tik išsirinkti ir, nepamirškite, čia labai svarbi praktika!
• Kelias numeris keturi  – Privartoti daug daug visokių narkotikų. Kad ir kaip absurdiškai tai iš pažiūros skambėtų, šis kelias tikrai veikia. Netikite? Pabandykite patys. 😀

Tiek šiam kartui. Matau, jog keturių metų vis tik neprireiks – apsisuksiu gerokai greičiau. Dėkoju sau ir Tau už visą tai, ir ramia širdimi galiu eiti ilsėtis (trumpam). 🙂 Laimingai!

 

 

Pirmasis kelias

Kaip ir praeitą kartą, jei nori šiek tiek literatūrinio konteksto, rekomenduoju pasiskaityti skiltį “Apie Mane“ ir pirmąjį tinklaraščio įrašą – “108 keliai į laimę“. Trumpai pagrindęs savo psueodmatematinę logiką, daugiau nebevyniosiu žodžių į vatą, ir pamažu – žingsnelis po žingsnelio – pristatinėsiu mistinius kelius į laimę. Tikiuosi, jog darbų eigoje paaiškės, kad nieko perdėm mistiško tuose keliuose nėra – jie visai paprasti, prieinami visiems (Note to self: šioje vietoje buvo labai keistas typo – “vienam“). Na, bet čia jau – žvilgsnis į ateitį. Grįžkime prie dabarties.

7 gražiausių dorybių ir 7 pavojingiausių ydų įsisamoninimo kelias

Pradėsiuo nuo ydų ir dorybių apžvalgos. Pasak Bažnyčios, jų yra po septynias:

7 gražiausios dorybės – Nuolankumas, Dosnumas, Skaistumas, Romumas, Meilingumas, Saikingumas, Uolumas.

7 pavojingiausios ydos – Puikybė, Gobšumas, Gašlumas, Rūstumas, Pavydas, Rajumas, Tingumas.

Įsisąmoninęs – tai yra, pažinęs savyje – visas gražiausias dorybes ir pavojingiausias ydas, pasieksi gerokai aukštesnį Laisvės, Spontaniškumo ir Ramybės gyvenime lygį. Šioje vietoje man labai knieti pasakyti, jog visą tai atlikęs pasieksi absoliučia Laisvę, tačiau tam reikalingas papildomas žingsnis – ego ištirpimas. Apie nesavastingumą (aka ego mirtį / ego ištirpimą) tektų rašyti labai ilgai ir gilintis į savotišką transcendentinę ezoteriką. Vargu ar tai šiuo metu prasminga. Grįžkime atgal truputį.

Rezultatai – aiškūs, bet kaip gi tas dorybes ir ydas įsisąmoninti? Tam pasitarnaus paprasčiausia savistaba. Tapkite savo paties tyrimų objektu, leiskite Jūsų protui iškelti klausimus apie savę patį. Norėdami pagilinti patirtis, pradėkite medituoti. DIenoraščio rašymas, susitelkiant ties šių būdo savybių pasireiškimu kiekvieną dieną – ypatingai stiprus pagalbos šaltinis.

Jei norite papildomų dvasingumo taškų, patirkite, jog ypatingo skirtumo tarp ydų ir dorybių nėra. Nuolankumas yra puikybė, o puikybė yra nuolankos; ir viena ir kita nėra nei viena nei kita. Čia pabrėžiu žodį patirkite – vien proto padiktuotų fokusų tikriausiai nepakaks. 🙂

Ką gi, manau, ateinančiais metais tikrai turėsite ką veikti. O kol dvasiškai daugelis dar snaudžiame, palinkėkime vieni kitiems palaimingų Naujųjų Metų!

 

108 keliai į laimę

Jei atidžiai skaitėte skiltį “Apie Mane“, su šio tinklaraščio paantrašte: 108 keliai į laimę – jau esate susipažinę. Šiandien tikiuosi šiek bei tiek (ar įmanoma sakyti: “šiek, bet ne tiek“? 🙂 ) praplėsti Jūsų, o kartu ir savo, akiratį ir pateikti išsamesnį argumentavimą, kodėl manau, jog yra 108 keliai į laimę.

Pradėsiu nuo istorinio / kultūrinio konteksto. Tikrai nebuvau pirmasis, sugalvojęs iš begalinės skaičių aibės išskirti 108–is. Nuo seno buvo tikima magiška skaičiaus galia, kai kuriose rytų tradicijos religijose jis netgi laikomas šventu. Jei nuobodžiaujate ar laukiate pietų pertraukos darbe, siūlau skaityti toliau:

Ypatinga 108 reikšmė skirtingose pasaulio religijose:

• Vienoje iš hinduizmo sektų (Šaivizme, išpažįstančiame Šivos sakralumą), giedami 108 skirtingi Šivos vardai.
• Krišnaizme, kuris garbina Višnu inkarnaciją į Krišną, giedami 1008 dievo Višnu vardai.
• Tibeto budizme, vienuoliai nešioja iš 108 karoliukų sudarytus rožančius. Budizme daugelį mantrų taip pat įprasta giedoti 108 kartus.
• Judaizme, daugelis žydų labdarą ar išmalda dalina 18-os kartotinių finansiniais pavdalais. Skaičius 18 siejamas su Hebrajų kalbos žodžiu ‘chai’, reiškiančiu gyvenimą.
• Neognostiniuose Samuel Aun Weor mokymuose teigiama, jog individas turi 108 galimybes – 108 skirtingus gyvenimus – tam, kad įveiktų savuosius ego ir pakiltų į transcendentinį pasaulį. Jei to nepavyksta atlikti laiku, manoma, jog individas nukrenta į žemesniuosius infrapasaulius ir likę ego kiautai yra tiesiog nuplėšiami.
• UNO kortų kaladėje yra 108 kortos (šį punktą pasilikau ateičiai – tam atvejui, kad nelikčiau nuskriaudęs būsimųjų UNO ekstremistų 🙂 )

Tikiuosi, šis įrašas suteikė dalelę legitimumo mano tinklaraščiui. Neišsigąskite niūrių religinių asociacijų – manasis kelias, tai 108 vienas už kitą malonesnių, prasmingesnių ir stebuklingesnių dvasinio augimo bei tobulėjimo kelių. Po truputį stengsiuosi supažindinti Jus su kiekvienu iš jų. 🙂